Kovo 11-osios šventimo paradoksai

Vilniuje šią Kovo 11-ąją įvyko dvi eitynės, skirtos Kovo 11-ajai. Vienas organizavo tautinis jaunimas, kitas - Žmogaus teisių stebėjimo institutas, kurio veikloje patriotinių renginių organizavimas anksčiau nebuvo pastebėtas. Patys organizatoriai neslepia, kad šias antrąsias eitynes suorganizavo kaip alternatyvą tautinio jaunimo akcijai. Taigi, nebūtų tautinio jaunimo patriotinių eitynių, nebūtų ir šios „stebėtojų“ surengtos „alternatyvos“. Antrasis renginys tėra kopija, kurioje bandoma keisti akcentus, bet idėja vis dėlto perimta iš tautinio jaunimo. Apie tą ir rašo vienas iš eitynių organizatorių Ričardas Čekutis: „Mes privertėme į gatves išeiti netgi tuos, kuriems tautiškumas, lietuvybė, patriotizmas yra keiksmažodžiai. Jie taip pat jau švenčia pagal patriotų taisykles, net jeigu jiems už tai nesumoka įvairūs Briuselio ar Maskvos fondai.“

Patriotinės eitynės praėjo gerai, be rimtesnių incidentų, kuriuos, tiesa, bandė išprovokuoti „tolerantiški“ žmonės. Kažkur pakelėje vis malėsi „antifašistai“, propaguojantys jiems gyvybiškai svarbų šūkį „Juden raus“, o taip pat paleckiukininkai (pastarųjų per daugybę žmonių, kurių, anot policijos, būta 2,5 tūkst., savo akimis nemačiau). Mano ir kitų nuotraukos iš renginio - portale Alkas.lt. 

Paranojiškiems komentatoriams net Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos naudojamas „Trijų liepsnų“ simbolis asocijuojasi su svastika. Ši žinomo „mokslininko“ ir „nacių“ paieškų šiuolaikinėje Lietuvoje lyderio Dovido Kaco paleista idėja darosi vis populiaresnė. 

Dovido Kaco (Dovid Katz) ir jo pasekėjų pseudoistorinė kūryba

Ir aiškink jiems neaiškinęs, kad šį simbolį Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga paveldėjo iš 1927-1940 m. veikusios Lietuvių tautiško jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“, kuri jį naudojo bent nuo 1935-ųjų. Tais metais priimtame „Trijų liepsnų“ žymens statute šis simbolis apibūdinamas kaip žvaigždė (žinia, svastika yra viena iš kryžiaus atmainų; kryžiai ir žvaigždės - tai dvi atskiros simbolių grupės): „Trijų Liepsnų“ žymens išvaizda - žvaigždė, savo forma primenanti mūsų tautinių audinių bei juostų raštą, vadinama žvaigždutėmis (kitur saulutėmis)“ („Jaunoji karta“, 1935, nr. 20, p. 437).

„Trijų liepsnų“ žymens statutas, paskelbtas 1935 metais

Bet ką gali reikšti kažkokie faktai, palyginus su noru pagauti tuos klastingus „nacius“. Kai kovos su „neonacizmu“ fronto linija nukeliama taip toli, tai jau net nepatogu priminti, kad ne kiekviena svastika - nacizmo simbolis, kad, tarkim, Suomija, ją naudoja kaip vieną iš savo valstybinių simbolių...

Žygiuoja Suomijos aviatoriai | img201.imageshack.us nuotr.

Suomijos aviacijos vėliava

Suomijos prezidento vėliava

Lygiai kaip ir ne kiekviena žvaigždė - komunizmo simbolis, tiesa, dar neatsirado tokių bukapročių, prieš kuriuos reikėtų teisinti ES ir JAV vėliavas. Nors ką gali žinoti - juk kai kam jau ir žvaigždė - svastika...

Nida Vasiliauskaitė spiria „Švęskime laisvę“ rengėjams dėl renginio nupolitinimo (juk Hanibalas - šiuo atveju „naciai“ - už vartų!). Jei nepaisysime jau įprasto šmeižto apie „nacius“, kurio ši autorė tiesiog negalėjo apeiti, galima su ja beveik sutikti: „Švęskime laisvę“ renginio esmė buvo taip užmaskuota visokiais balionėliais, būgneliais, kava ir arbata bei televizijos žvaigždėmis, kad budrus „Nužudyk valstybę savyje“ tipo kovotojas joje galėjo neberasti to, dėl ko tiek metų kovojo...

Bet supraskime ir kitą medalio pusę, kurią puikiai suvokė šio renginio organizatoriai, pirma sumanę „alternatyvą“, ir tik paskui supratę, į ką įsivėlė. Jei ne „duona ir žaidimai“, teležvaigždės ir visa tai akcentuojanti reklama, jiems nebūtų pavykę ne tai kad 2-3 kartus mažiau žmonių sukviesti į savo renginį, nei „naciais“ pravardžiojamiems patriotams, bet sunku būtų ir 20-30 kartų mažiau surinkti. Būtų kaip Kaune, kai už gėjus bei panašią „įvairovę“ Vasario 16-ąją demonstruoti atėjo koks 20 žmonių.

Beje, renginio „Švęskime laisvę“ metu buvo pademonstruota, kad Lietuvos vėliava gali būti bet koks skuduras. Tokią akciją suorganizavo kviestinė teležvaigždė Nomeda Marčėnaitė: „Vaikai ją pasiuvo iš gabalėlių, kažkas sakė, girdėjau, kad iš skudurų lietuviška vėliava negali būti siūta, bet labai noriu apginti vaikus - jie patys susirado tas medžiagas ir norėjo siūti vėliavą.“

Vaikams reikėtų paaiškinti, kad vėliavą reikia gerbti, ji negali būti siuvama iš bet kokių po ranka pasitaikiusių skudurų ir pan., o ne pakišti tą skudurinę idėją ir paskui teisinti šią „gražią“ iniciatyvą. Vaikai čia iš tiesų niekuo dėti. Kokią vėliavą gali pasiūti mokiniai, jeigu jiems vadovauja geri pedagogai - ne tokie, kokie pasitaikė šiems nelaimėliams, anksčiau parodė Anykščių Antano Vienuolio gimnazija (džiugu, kad būtent ją man teko garbė baigti). Na, bet, regis tos eisenos organizatoriai būtent taip ir supranta Lietuvos vėliavą - kažkoks nereikšmingas „kas nors“. Ir tai nuoširdu.

Europos istorijos studijos

Šiemet - pirmieji mokslo metai, kai Lietuvos edukologijos universitete vykdoma Europos istorijos studijų programa. Kadangi kažkiek prisidėjau prie šios programos kūrimo, dabar esu užsiėmęs jos praktiniu įgyvendinimu: šios programos pirmakursiams dėstau Vidurio ir Rytų Europos viduramžių istoriją (kolega Darius Alekna tuo pačiu metu dėsto Vakarų Europos viduramžių istoriją, bet jam lengviau, nes šis kursas pas mus buvo dėstomas ir anksčiau Istorijos studijų programą studijuojantiems studentams).

Europos istorijos programa išskirtinė keliais atžvilgiais. Visų pirma, skirtingai nei daugelis kitų Edukologijos universiteto programų, ji neapima pedagoginių studijų (norintys jas gali pasirinkti papildomai), todėl yra kiek trumpesnė (bakalauro kvalifikacija suteikiama per 3,5 metų). Antra, ši programa suteikia galimybę plačiau nei kitur Lietuvoje susipažinti su Europos istorija. Nagrinėjami trys Europos regionai - išsamūs Vakarų, Vidurio ir Rytų, Šiaurės Europos istorijos kursai, be to, atskirai (trumpiau nei Istorijos programoje) - Lietuvos istorija.
Daugiau informacijos »

Puolimas prieš Vengriją. Kurioje pusėje jūs?

Šv. Steponas (967/975–1038),
pirmasis Vengrijos karalius
(Chronicon Pictum miniatiūra, 1360 m.)

Prieš Vengriją, priėmusią naują savo Konstituciją, pradėta sunkiai suvokiamo masto propagandinė kampanija. Naujoji Vengrijos Konstitucija nebuvo suderinta su Briuselio biurokratais, joje įtvirtintos jų standartų neatitnkančios vertybės.

Be kita ko, Europos parlamento reikalavimu, Konstitucijoje privalo atsispindėti „diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos uždraudimas“, neturi būti „neaiškių formuluočių apibrėžiant pagrindines sąvokas, tokias kaip šeima ir teisė į gyvybę nuo apvaisinimo momento“ (iš tiesų formuluotės ten aiškios, bet ne tokios, kurių norėtų ES elitas). Europos parlamentas nurodo ir daugelį kitų jam svarbių dalykų. Todėl iš Vengrijos reikalaujama „Konstitucijoje ir jos preambulėje užtikrinti vienodą kiekvieno piliečio, nesvarbu, kokiai religinei, seksualinei, etninei ar kitai socialinei grupei jis priklauso, teisių apsaugą“, „persvarstyti nuostatą dėl privalomo trumpesnio teisėjų pensinio amžiaus“ (t.y., kad teismuose liktų kuo daugiau iš sovietmečio paveldėtų kadrų) ir t.t.

Daugiau informacijos »

Leonidas Donskis pakilo aukščiau

Radęs internete nuorodą į Europos parlamento nario Leonido Donskio "Veidaknygės" (Facebook, http://www.facebook.com/leonidas.donskis) įrašus, kuriuose jis nerausdamas keikia savo buvusį bendražygį Gintarą Steponavičių, su kuriuo kartu propagavo liūdnai pagarsėjusią Aukštojo mokslo reformą, o dabar dėl tos pačios reformos reikalauja jo atsistatydinimo ir vos ne teismo, nusprendžiau atgaivinti jo ir jo skaitytojų atmintį apie ankstesnę šio politinio veikėjo veiklą. Ta tema portalui Delfi.lt parašiau komentarą "Aukštojo mokslo reforma, L. Donskis ir krokodilo ašaros".

Tą dieną poną L. Donskį jo "Veidaknygės" komentaruose ištiko isterijos priepuolis. Manyčiau, niekam nepakenks iš arčiau pažinti mūsų "atstovą" Europos parlamente, taigi paskaitykime.
Daugiau informacijos »

Aušrai Maldeikienei Lietuva – tik geografinės koordinatės, ir ne daugiau

Žinomą ekonomistę Aušrą Maldeikienę papiktino Vengrijos parlamento patvirtinta naujoji Vengrijos Konstitucija, joje įtvirtinta tradicinė santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, samprata, abortų draudimas, o taip pat ir sprendimas naujoje valstybės Konstitucijoje Vengrijos Respubliką vadinti tiesiog Vengrija. Nors Vengrija neatsisako respublikinės santvarkos, žodis „respublika“, A. Maldeikienės manymu, yra ne mažiau svarbus (o iš tiesų ir svarbesnis) už šalies pavadinimą. Šia tema A. Maldeikienė diskutavo savo „Facebook“ sienoje. Pokalbis gan greitai pasisuko į Lietuvos realijas.

Vienam iš pašnekovų pareiškus, kad Lietuvos Respublikos pavadinimu jis didžiuojasi labiau, nei tiesiog Lietuva, A. Maldeikienė suskubo pritarti: „Man irgi žodis Respublika yra ne mažiau reikšmingas, nei Lietuva“. Šia tema kilo diskusija, kurioje A. Maldeikienė detalizavo savo poziciją, atsakydama į mano klausimus ir prieštaravimus.
Daugiau informacijos »

Šiaulių (Saulės) mūšis: jo reikšmė, eiga ir istorinis kontekstas

Medalis, skirtas Saulės-Šiaulių mūšio 770-čiui atminti. Autorius skulptorius, medalininkas Juozas Kalinauskas

Tautų, valstybių ir ištisų regionų likimus neretai lemia ir naujomis kryptimis pasuka mūšiai. Lemtingų mūšių ypač gausu Lietuvos istorijoje. Tačiau tiktai dviejų iš jų – Šiaulių (Saulės) ir Žalgirio mūšių – datos Lietuvoje oficialiai įteisintos kaip atminties dienos. Gal tai ir nėra pats svarbiausias šių mūšių reikšmingumo rodiklis, bet aišku, kad abu mūšiai primena mums daugiau kaip 200 metų trukusį karą prieš kryžiuočius ir kalavijuočius, kurių neįveikus nebūtų ir Lietuvos.

Kuo gi ypatingi šie mūšiai viso karo kontekste? Žalgirio mūšis yra didžiausias ir lemiamas mūšis lietuvių kare su kryžiuočiais, nulėmęs viso karo baigtį. Tuo tarpu Šiaulių (Saulės) mūšis – pirmoji didelė Lietuvos pergalė, pradėjusi ilgą kelią į Žalgirį. Tiesa, pagal savo mastą viso karo kontekste jis nusileistų ne tik Žalgiriui, bet ir nepelnytai primirštai Durbei bei istorinėje atmintyje reikšmingesnės vietos nerandančiam Aizkrauklės mūšiui, kuris geriausiu atveju suvokiamas kaip vienas iš žymesnių eilinių mūšių. Ką gi, istorinė atmintis nemėgsta būti perkrauta. Todėl pirmoji pergalė visada išsiskiria jau vien savo pirmumu. Ji tampa tarsi visų vėlesnių pergalių precedentu.
Daugiau informacijos »

Ar Ukraina dar mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochą?

"Liepos mėnesį vyko antroji lietuvių ekspedicija į Ukrainą, kur mūsų istorikai ir istorijos mėgėjai lankė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorines vietas. Žvelgta ne tik į žinomas pilis, bet ir stengtasi ieškoti ne tokių žinomų piliaviečių ar vietų, kur lietuvių pilys galėjusios stovėti. Bendrauta su Ukrainos istorikais, kraštotyrininkais, vietos žmonėmis.

Kokį derlių ekspedicijos dalyviai parsivežė į Lietuvą? Ką naujo pavyko sužinoti?

„Avilyje“ dūzgia ekspedicijos į Ukrainą dalyviai."

Paklausyti Žinių radijo laidos įrašo galima čia.