Puolimas prieš Vengriją. Kurioje pusėje jūs?

Šv. Steponas (967/975–1038),
pirmasis Vengrijos karalius
(Chronicon Pictum miniatiūra, 1360 m.)

Prieš Vengriją, priėmusią naują savo Konstituciją, pradėta sunkiai suvokiamo masto propagandinė kampanija. Naujoji Vengrijos Konstitucija nebuvo suderinta su Briuselio biurokratais, joje įtvirtintos jų standartų neatitnkančios vertybės.

Be kita ko, Europos parlamento reikalavimu, Konstitucijoje privalo atsispindėti „diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos uždraudimas“, neturi būti „neaiškių formuluočių apibrėžiant pagrindines sąvokas, tokias kaip šeima ir teisė į gyvybę nuo apvaisinimo momento“ (iš tiesų formuluotės ten aiškios, bet ne tokios, kurių norėtų ES elitas). Europos parlamentas nurodo ir daugelį kitų jam svarbių dalykų. Todėl iš Vengrijos reikalaujama „Konstitucijoje ir jos preambulėje užtikrinti vienodą kiekvieno piliečio, nesvarbu, kokiai religinei, seksualinei, etninei ar kitai socialinei grupei jis priklauso, teisių apsaugą“, „persvarstyti nuostatą dėl privalomo trumpesnio teisėjų pensinio amžiaus“ (t.y., kad teismuose liktų kuo daugiau iš sovietmečio paveldėtų kadrų) ir t.t.

Daugiau informacijos »

Leonidas Donskis pakilo aukščiau

Radęs internete nuorodą į Europos parlamento nario Leonido Donskio "Veidaknygės" (Facebook, http://www.facebook.com/leonidas.donskis) įrašus, kuriuose jis nerausdamas keikia savo buvusį bendražygį Gintarą Steponavičių, su kuriuo kartu propagavo liūdnai pagarsėjusią Aukštojo mokslo reformą, o dabar dėl tos pačios reformos reikalauja jo atsistatydinimo ir vos ne teismo, nusprendžiau atgaivinti jo ir jo skaitytojų atmintį apie ankstesnę šio politinio veikėjo veiklą. Ta tema portalui Delfi.lt parašiau komentarą "Aukštojo mokslo reforma, L. Donskis ir krokodilo ašaros".

Tą dieną poną L. Donskį jo "Veidaknygės" komentaruose ištiko isterijos priepuolis. Manyčiau, niekam nepakenks iš arčiau pažinti mūsų "atstovą" Europos parlamente, taigi paskaitykime.
Daugiau informacijos »

Aušrai Maldeikienei Lietuva – tik geografinės koordinatės, ir ne daugiau

Žinomą ekonomistę Aušrą Maldeikienę papiktino Vengrijos parlamento patvirtinta naujoji Vengrijos Konstitucija, joje įtvirtinta tradicinė santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, samprata, abortų draudimas, o taip pat ir sprendimas naujoje valstybės Konstitucijoje Vengrijos Respubliką vadinti tiesiog Vengrija. Nors Vengrija neatsisako respublikinės santvarkos, žodis „respublika“, A. Maldeikienės manymu, yra ne mažiau svarbus (o iš tiesų ir svarbesnis) už šalies pavadinimą. Šia tema A. Maldeikienė diskutavo savo „Facebook“ sienoje. Pokalbis gan greitai pasisuko į Lietuvos realijas.

Vienam iš pašnekovų pareiškus, kad Lietuvos Respublikos pavadinimu jis didžiuojasi labiau, nei tiesiog Lietuva, A. Maldeikienė suskubo pritarti: „Man irgi žodis Respublika yra ne mažiau reikšmingas, nei Lietuva“. Šia tema kilo diskusija, kurioje A. Maldeikienė detalizavo savo poziciją, atsakydama į mano klausimus ir prieštaravimus.
Daugiau informacijos »

Šiaulių (Saulės) mūšis: jo reikšmė, eiga ir istorinis kontekstas

Medalis, skirtas Saulės-Šiaulių mūšio 770-čiui atminti. Autorius skulptorius, medalininkas Juozas Kalinauskas

Tautų, valstybių ir ištisų regionų likimus neretai lemia ir naujomis kryptimis pasuka mūšiai. Lemtingų mūšių ypač gausu Lietuvos istorijoje. Tačiau tiktai dviejų iš jų – Šiaulių (Saulės) ir Žalgirio mūšių – datos Lietuvoje oficialiai įteisintos kaip atminties dienos. Gal tai ir nėra pats svarbiausias šių mūšių reikšmingumo rodiklis, bet aišku, kad abu mūšiai primena mums daugiau kaip 200 metų trukusį karą prieš kryžiuočius ir kalavijuočius, kurių neįveikus nebūtų ir Lietuvos.

Kuo gi ypatingi šie mūšiai viso karo kontekste? Žalgirio mūšis yra didžiausias ir lemiamas mūšis lietuvių kare su kryžiuočiais, nulėmęs viso karo baigtį. Tuo tarpu Šiaulių (Saulės) mūšis – pirmoji didelė Lietuvos pergalė, pradėjusi ilgą kelią į Žalgirį. Tiesa, pagal savo mastą viso karo kontekste jis nusileistų ne tik Žalgiriui, bet ir nepelnytai primirštai Durbei bei istorinėje atmintyje reikšmingesnės vietos nerandančiam Aizkrauklės mūšiui, kuris geriausiu atveju suvokiamas kaip vienas iš žymesnių eilinių mūšių. Ką gi, istorinė atmintis nemėgsta būti perkrauta. Todėl pirmoji pergalė visada išsiskiria jau vien savo pirmumu. Ji tampa tarsi visų vėlesnių pergalių precedentu.
Daugiau informacijos »

Ar Ukraina dar mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochą?

"Liepos mėnesį vyko antroji lietuvių ekspedicija į Ukrainą, kur mūsų istorikai ir istorijos mėgėjai lankė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorines vietas. Žvelgta ne tik į žinomas pilis, bet ir stengtasi ieškoti ne tokių žinomų piliaviečių ar vietų, kur lietuvių pilys galėjusios stovėti. Bendrauta su Ukrainos istorikais, kraštotyrininkais, vietos žmonėmis.

Kokį derlių ekspedicijos dalyviai parsivežė į Lietuvą? Ką naujo pavyko sužinoti?

„Avilyje“ dūzgia ekspedicijos į Ukrainą dalyviai."

Paklausyti Žinių radijo laidos įrašo galima čia.

Init televizija kviečia į istorinę kelionę po Ukrainą

Pernai Init televizija rodė dvylikos laidų ciklą iš kelionės po Lietuvos pilis Ukrainoje. Surengtos istorinės ekspedicijos metu buvo aplankytos Volynės ir Podolės žemės, pasiekta Juodoji jūra bei Kijevas. Visur matėme įspūdingų Lietuvos praeities paminklų, menančių įvykius, mums žinomus iš Lietuvos istorijos vadovėlių. Šiemet liepos 23–31 d. rengiamos antrosios kelionės metu ketinama daugiau dėmesio skirti Kijevui ir iš jo pasiekiamoms sritims. Vienas didžiausių viduramžių Europos miestų Kijevas Lietuvos kunigaikščių valdžioje buvo nuo 1322 iki 1569 m.

Iš Kijevo ketinama išvykti ir į Černigovą, Liubečą, Severų Novgorodą ir Putivlį – Lietuvos valdytos Severų žemės centrus, kurių Lietuva neteko 1500 m. Jie klestėjo Kijevo Rusios laikais, bet su jais glaudžiai susiję ir Lietuvos kunigaikščių Kaributo Algirdaičio, Teodoro Liubartaičio bei Švitrigailos likimai. Juk būtent Severų Novgorode 1382 m. prieš Kęstutį maištą pakėlęs Jogailos brolis Kaributas davė ženklą perversmui, kuris baigėsi Jogailos revanšu ir Kęstučio suėmimu bei nužudymu Krėvos pilyje. Būtent šias žemes valdydamas Švitrigaila sulaukė savo valandos, kai, po Vytauto mirties, 1430 m. sugebėjo užimti Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą.

Severų žemė mena ir Lietuvos valstybės pradžią siekiančius įvykius. 1185 m. Severų Novgorodo kunigaikštis Igoris Sviatoslavičius surengė nesėkmingą žygį prieš polovcus, kuris buvo apdainuotas žymiausioje senosios Rusios poemoje „Sakmė apie Igorio žygį“. Severų Novgorode šiuo metu įkurtas net „Sakmės apie Igorio žygį“ muziejus. Šiame kūrinyje pateikiamas panoraminis to meto Rusios vaizdas, iš kurio matyti, kad Polocko kunigaikštystę jau sutriuškino ką tik prasidėję kylančios Lietuvos karo žygiai. Netrukus jie pasieks ir Severų žemę: 1220 m. lietuviai surengs pirmąjį antpuolį į Černigovo valsčių. Tiesa, prie Lietuvos Severų žemė bus prijungta tik po beveik pusantro šimtmečio.

Init televizijos istorinė ekspedicija ieškos ir lemtingų Lietuvos mūšių vietų. 1362 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas laimėjo šiai Europos daliai lemtingą mūšį prieš totorius prie Mėlynųjų Vandenų. Šio mūšio 650 metų jubiliejų Ukrainoje ruošiamasi minėti kitais metais, o mūšio vieta siejama su Targovica, kuri Lietuvos bei Lenkijos istorijoje žymi ir kitu įvykiu: 1792 m. sudaryta prorusiška Targovicos konfederacija, priartinusia Abiejų Tautų Respublikos galą.

Taip pat planuojama nuvykti iki Vorsklos upės, kur 1399 m. Vytautas patyrė savo skaudžiausią pralaimėjimą kovoje su totoriais. Prie šios upės įsikūręs Poltavos miestas mena ne tik Vytauto laikus, bet ir 1709 m. įvykusį Poltavos mūšį tarp Rusijos ir Švedijos, kuris turėjo lemtingų pasekmių Lenkijos ir Lietuvos valstybės likimui.

Init televizija norinčius kviečia keliauti kartu, nes dar yra laisvų vietų. Reikės susimokėti tik už neišvengiamas kelionės išlaidas – kurą, maistą, nakvynę. Jei norite savo akimis, o ne tik televizijos ekrane pamatyti Lietuvos paveldą Ukrainoje, skambinkite telefonu 861276515 (Saulius Novikas) ir tapkite istorinės ekspedicijos dalyviu!

Istorinė užmarštis ir atmintis

Lietuvoje istorinės datos tai iškilmingai paminimos, tai palaimingai užmirštamos. Bene skandalingiausias antrojo Lietuvos miesto Kauno atvejis - užuot paminėjusi garbingą Kauno 650 metų jubiliejų, miesto savivaldybė jį tiesiog... užmiršo. Apie tai šios dienos "Lietuvos žiniose" (Kodėl Kaunas pamiršo savo jubiliejų).

Ne visi seka blogu Kauno pavyzdžiu, yra ir visai priešingų pavyzdžių, nors šiemet 700 metų sulaukusių Šalčininkų atvejis panašus (apie tai rašiau "Veide" - "Jubiliejus švenčiantys miestai – tarp istorinės atminties ir užmaršties", tiesa, elektroninėje straipsnio versijoje mano autorystė nenurodyta).

Tačiau Šalčininkų jubiliejų pasistengė deramai paminėti bent lietuviškoji bendruomenė (Šalčininkų 700-metis minėtas lietuviškai). Šiam minėjimui, kurį surengti pats ir paskatinau, parašiau nedidelį straipsnį apie pirmojo Šalčininkų paminėjimo istorinį kontekstą (Šalčininkų istorijos pradžia – laisvės kovos).

Kita problema - vis dar nepakankamai įsisąmoninta Durbės mūšio reikšmė. Vakar, Durbės mūšio dieną, dalyvavau nedideliame šio mūšio minėjime spėjamame mūšio vado Almino valdų centre - Skaudvilėje, prie Karšuvos (Ivangėnų) piliakalnio (Durbės mūšis paminėtas Karšuvoje).