Istorija.net Tomo Baranausko istorijos puslapiai  
 
FORUMAI * ФОРУМЫ * FORUMS
Lietuvos istorijos forumas * Форум истории Литвы * Forum of Lithuanian history
.
 
2009-07-18

Edvardo Gudavičiaus neapykantos jėga

Pernai atskira knyga buvo išleistas didžiulės apimties (280 puslapių) interviu ciklas su istoriku Edvardu Gudavičiumi „Visa istorija yra gyvenimas“. Interviu ėmė kitas istorikas, pirmojo mokinys, Aurimas Švedas.

Knygoje yra tokia žyma: „Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Tarybos posėdyje 2008 06 04 (Prot. Nr. 8) apsvarstyta ir pritarta skelbti kaip sakytinės istorijos mokslo šaltinio publikaciją“. Čia jau ištrinama riba tarp istorijos mokslo ir žurnalistikos. Iš tiesų pasirodžiusi knyga gali būti laikoma nebent eiliniu E. Gudavičiaus kulto (arba hagiografijos) šaltiniu. Net pats interviu ėmėjas tai jaučia ir bando pasiteisinti: „Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad pastarojo eksperimento, įgavusio knygos formą, bendraautoriumi (...) galėjo tapti praktiškai kiekvienas sovietmečio lietuvių istoriografijos tyrimo metu atlikto pusiau struktūruoto interviu dalyvis...“ (p. 253).

Žinant, kad A. Švedas dirba VU Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje, galima teigti, kad alternatyvos pasirinktam „eksperimento“ dalyviui buvo įmanomos nebent tik tuo atveju, jeigu E. Gudavičius būtų kategoriškai atsisakęs duoti interviu. Kodėl? Į tai viename iš savo klausimų pakankamai vaizdžiai atsako pats A. Švedas: „Profesorius Gudavičius daugeliui Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros jaunųjų bendradarbių (...) asocijuojasi su „paskutine instancija“ (p. 34–35). Taip. Ši A. Bumblausko vadovaujama katedra yra E. Gudavičiaus kulto centras. Pati „paskutinė instancija“ irgi priklauso pastarajai, o ne Senovės ir viduramžių istorijos katedrai.

Rezistentas
Saldūs pataikūniški klausimai, šmėžuojantys visoje knygoje, kartais įgauna komiškų bruožų. Antai 1979–1983 m. E. Gudavičius paskelbė 4 straipsnius apie feodalizmo formavimąsi Lietuvoje. A. Švedas šioje standartinėje sovietmečio temoje įžvelgė didelį „radikalumą“, kuris esą galėjo nepatikti valdžiai. „Taigi, ar Jūs sąmoningai medžiagą išdėstėte į keturis straipsnius tam, kad išvengtumėte pavojaus?“ – klausia jis. „Jūs labai gerai pastebėjote, bet tai jau yra jūsų pastebėjimas. Aš tokios minties neturėjau,“ – atsako E. Gudavičius. „Taigi, čia apie jokią prevenciją, kuomet idėja padalinama į keturis tekstus, kalbėti nereikia,“ – vis dar nepraranda vilties A. Švedas. „Kompleksiškai aš, žinoma, mačiau visa tai,“ – atsako jau „tyliosios rezistencijos“ nuopelną pradedantis įsisavinti pašnekovas (p. 181). Mauzerio ir Sūrskio dialogų gerbėjai, manau, turėtų įvertinti ir tokius dialogus. Tam tikra prasme knyga yra smagi.

Iš tiesų E. Gudavičius nori turėti pasipriešinimo „sistemai“ nuopelnų. Ir ieško jų pačiose netikėčiausiuose vietose. Vieną iš tokių „smūgių sistemai“ jis, pasirodo, sudavė dar studijuodamas Politechnikos institute, kuomet teko bėgti iš Jono Matulionio aukštosios matematikos paskaitos: „Kai Matulionis (...) liepė vietoj savęs pasiųsti prie lentos kitą studentą, mano „prietelius“ nosies tiesumu nuėjo tos vietos, kur aš sėdėjau, link, tačiau ten mano ir pėdos jau buvo ataušusios. Maža to, atsisėdęs į naują vietą aš palindau po suolu. (...) Kai buvo ištarta mano pavardė, aš išlindau iš po suolo ir gretai smukau pro duris. Prieš joms užsiveriant girdėjau, kaip visa auditorija pagyvėjusi šurmuliuoja. (...) Po kelių dienų Politechnikos instituto sienlaikraštyje atsirado komiksas su eiliuotais komentarais. Jų pradžią prisimenu ir dabar: „Gudas bijo integralo / Ir nuo jo jisai išbalo / Štai iš suolo jis išslinko / Susikūprino sulinko.“ Eilėraščio paskutinės eilutės: „Baigė šio gyvenimo etapą / Vien palikęs blogą kvapą.“ (p. 108–109).

Kaip gi šį jaunystės nuotykį E. Gudabičius vertina šiandien? Jaunystė – kvailystė? Anaiptol. „Taigi, komjaunimo organizacija nutarė man duoti „pamoką“, – samprotauja jau subrendęs profesorius. – Kad ir kaip ten būtų, toks mano poelgis buvo tam tikras iššūkis nusistovėjusiai tvarkai. Buvau nubaustas už buitinį tvarkos sulaužymą, tačiau net ir toks smulkus nepaklusnumas buvo vertinamas kaip „nukrypimas nuo linijos“ (p. 109). Apie profesorių J. Matulionį buvęs jo studentas irgi turi ką pasakyti: „Šis dėstytojas į kiekvieną studentą žvelgė kaip į potencialų tinginį bei apgaviką ir pripažino tik botago principą. (...) Šio dėstytojo elgesį galėčiau apibūdinti kaip „feodalinį“. Mane ne tik slėgė, bet ir siutino Matulionio darbo metodika“ (p. 107). Tik nemanykite, kad šis niekingas „feodalas“ kaip nors susidorojo su E. Gudavičiumi po tokio jo „iššūkio nusistovėjusiai tvarkai“! Išklausęs E. Gudavičiaus pasiteisinimą, „Matulionis kreivai nusišypsojo ir nuėjo. Aš supratau, jog jis ant manęs nepyksta,“ – pripažįsta E. Gudavičius (p. 109).

J. Matulionis nepyko, o štai E. Gudavičius pyksta iki šiol. Bet tai nėra kažkas ypatingo šio žmogaus biografijoje. Visas interviu persunktas panašaus pobūdžio pareiškimų, ir būtent tai palieka itin slogų įspūdį, užvertus paskutinį aptariamos knygos puslapį.

Šventoji neapykanta
Sunku pasakyti, kam E. Gudavičius nejaučia neapykantos, kurios spektras apima viską nuo jo paties pavardės iki mokslinių tyrimų objekto bei mokslinio darbo formų. „...mano senelis kaip našlaitis buvo priglaustas jam visai svetimų žmonių. Dėl šios priežasties jam ir mano tėveliui šalia Gudavičiaus pavardės buvo „prikabinta“ dar viena. Aš taip pat ją turiu, tą dvigubą pavardę, tačiau man ji yra tikras svetimkūnis, kuriai aš jaučiu gilią neapykantą“ (p. 44). Nekenčia E. Gudavičius ir genealogijos, kurią kažkokiu paradoksaliu būdu sutapatina su protekcionizmu: „...domėjimasis savo giminės genealoginiais medžiais dažniausiai signalizuoja feodalinį paikumą. (...) Ryšiai dabar lemia labai daug, neretai jie esmingai keičia gyvenimus. O man tai nepatinka. Dar daugiau, nekenčiu protekcionizmo visa savo siela ir širdimi“ (p. 45).

Anksčiau E. Gudavičius nekentė ir istorijos: „Juk aš istoriją pamėgau būdamas 13–14 metų. O iki tol aš šio dalyko nekenčiau!“ (p. 54). Bet ir dabar padėtis nedaug tepasikeitė – istoriją, kaip „amatą“, jis gal ir mėgsta, bet to, kas joje aprašoma, – nekenčia: „Nors aš esu medievistas, tačiau man feodalizmas yra bjaurus, aš nekenčiu šios socioekonominės sanklodos visa savo esybe“ (p. 249–250). Bjaurisi jis ir mokslinėmis konferencijomis bei disertacijų gynimais: „Beje, mano požiūris ir tuomet, ir dabar į konferencijas nepakito. Aš jas laikiau ir tebelaikau tam tikra lažo forma. (...) Kodėl nuo pat savo kaip istoriko kelio pradžios pajutau atgrasumą panašaus pobūdžio susibūrimams? (...) Nemanau, kad šiuo atveju reikia atsargiai rinkti žodžius, tiesiog man visa tai yra šlykštu. Ir čia nereikia viso dėmesio sutelkti vien tik į konferencijas. Pats humanitarų gyvenimas yra ritualizuotas iki smulkmeniškiausių detalių. O man tai nėra priimtina“ (p. 193). Nemėgsta ir istorijos sintezių rašymo (p. 195) – šį darbą irgi vadina „lažu“ (p. 245). Na, ir apskritai, apibendrindamas visus savo darbus, E. Gudavičius sako, jog „nėra nė vieno darbo, kuriuo aš būčiau patenkintas“ (p. 29).

Tačiau istorija – ne vienintelis E. Gudavičiaus neapykantos objektas. „Matematika suėdė visą mano laiką. Todėl iš Politechnikos instituto išėjau jos nekęsdamas“ (p. 109). „Jūs klausėte manęs apie keliones kaip vieną iš „gyvenimo universitetų“ formų. Galiu prisipažinti, jog aš visą gyvenimą neapkenčiau kelionių“ (p. 157).

Tapatybės krizė
Kitas E. Gudavičiaus neapykantų kompleksas susijęs su jo tapatybės krize. Šią krizę lėmė tai, kad E. Gudavičius išaugo rusiškoje aplinkoje. Jo motina Nadežda Pivovarova buvo kilusi iš carinės Rusijos armijos karininkų šeimos. Tėvas irgi gimęs bei augęs Rusijoje, į Lietuvą atvyko būdamas 27 metų. Tad šeimoje buvo kalbama rusiškai (p. 51). Vaikystėje motina stengėsi įskiepyti sūnui rusų kultūrą – nešė iš bibliotekos rusiškas knygas, davė skaityti rusų baltagvardiečių diasporos Rygoje leistą žurnalą „Dlia vas“. „Politiniu požiūriu tai buvo labai šlykštus leidinys, tačiau profesiniu požiūriu – tiesiog puikus,“ – komentuoja E. Gudavičius (p. 52). Tačiau, skaitydamas šį žurnalą, jis ėmė jausti, kad carinė Rusija jam „yra dar mažiau simpatinga nei bolševikinė“ (p. 53). Tačiau „pastaroji patirtis formavo kažkokį barjerą lietuviškosios inteligentijos atžvilgiu. Štai taip man teko stovėti iš karto dviejose valtyse. Kartu visą laiką neapleido abejonė, kiek aš esu savas vienur arba kitur“ (p. 53).

Neapykanta Rusijai (visų pirma carinei), šalia nesuskaičiuojamų kitų E. Gudavičiaus neapykantų, yra galbūt vienintelė, dėl kurios jis jaučia sąžinės priekaištus. „Rusijos imperija man yra monstras, tačiau taip sakyti anaiptol nėra lengva. Juk tai mano motinos tėvynė. (...) Kaip jau sakiau, Rusijos imperijos aš neapkenčiu, tačiau savo mamos dėka aš turiu galimybę aiškesnėje šviesoje išvysti tuos žmones, kuriais rusų tauta gali didžiuotis“ (p. 48). „Dabar aš galiu save tik kaltinti, kad man tuo metu nepavykdavo nuslėpti šios neapykantos mamos tėvynei“ (p. 51). „Mano mama savo gyvenimą paskyrė man. Jos gyvenimą sugriovė Rusijos revoliucija. Šiuo atveju skaudžiausia tai, kad aš nesugebėjau nuslėpti savo neapykantos carinei Rusijai ir tuo labai skaudinau patį brangiausią man žmogų“ (p. 99).

Kiek kitaip E. Gudavičius žiūri į bolševikinę Rusiją. Iš vienos pusės jai irgi tenka tam tikra jo visa apimančios neapykantos dalis. Iš kitos pusės šiuo atveju jis jau nesidrovi pareikšti: „Tačiau aš galiu deklaruoti ir savo poziciją – žvelgdamas į Rusijos pilietinį karą esu raudonųjų pusėje“. Motyvas iš pradžių lyg ir „patriotinis“: „Jeigu ne raudonieji, Lietuva nebūtų tapusi nepriklausoma“. Tačiau tai pasakius, iškart „pasitaisoma“: „Ir vis dėlto ne vien tik šis argumentas man atrodo svarbus. Žinant, kokia buvo carinė Rusija, – su didžiuliu luominiu reliktu, – man nekyla abejonių, kurią pusę palaikyti. O kas gi yra tas luominis reliktas? Jeigu pagal kilmę ir gyvenimo būdą tu neatitinki tam tikrų standartų, esi ne žmogus ir kiekviename žingsnyje jauti panieką bei diskriminaciją. O prasimušti buvo nepaprastai sunku, nes Rusijoje gyvavęs kapitalizmas nusipelno tik vieno epiteto – „suknistas“. Ir joks kitoks. Na, gerai, galima parinkti šiek tiek „politiškai korektiškesnę“ formuluotę – „pradinis feodalinis kapitalizmas“. Beje, o dabar Lietuvoje koks kapitalizmo porūšis gyvuoja?“ (p. 79).

Paskutinė užuomina nepalieka iliuzijų, kad dalis E. Gudavičiaus neapykantos yra skirta ir Lietuvai. Kaip gi kitaip? Jau seniai E. Gudavičius garsėjo tokiais pasisakymais, kaip „lietuviai – šakalų tauta“ (kalbant apie viduramžius) arba „lietuviai – veršių tauta“ (kalbant apie dabartį). Taip, „nelengva stovėti iš karto dviejose valtyse“ (p. 49), bet kai žmoguje tiek neapykantos, abiems „valtims“ jos pakaks.

žymės: , ,

24 Komentarai (-ų):

Anonymous Anonimiškas rašė...

aš jau seniai sakiau, kad VU IstFakas turėtų apsirūpinti Gudavičiaus relikvijomis. Be šventųjų relikvijų nesteigiamos bažnyčios, be šventųjų mokslininkų relikvijų - katedros ... fakultetinės ta prasme. Relikvijom galima apsirūpinti viduramžiškai - nugalabyti potencialų "kankinį" ir kruopščiai išrankioti į organus. Vien dantų kiek - keliom dešimtim katedrų užtektų. Kažkur Azijoje yra Budos danties šventovė. Manau Vilniaus Universiteto Istorijos Fakluteto Bumblausko katedrai pilniausiai pakaktų vieno šv. Gudavičiaus kaplio.

2009-07-19 20:53:00  

OpenID gedas rašė...

Betgi ir pats šio straipsnio tekstas alsuote alsuoja neapykanta... Gudavičiui..

2009-07-20 08:16:00  

Blogger Tomas Baranauskas rašė...

Gal nebent nealsuoja prideramu pamaldumu? Alsuodamas į taktą su aptariama knyga turėčiau tiesiog tiesiai ir be užuolankų pasakyti: "Nekenčiu Gudavičiaus visa savo esybe". Bet taip nėra. Man jis truputį juokingas, o knyga palieka truputį slogų įspūdį, kuriuo ir pasidalinau.

2009-07-21 15:17:00  

Anonymous Anonimiškas rašė...

Neskaičiau knygos, tad sunku kalbėti, bet ar šiame knygos aprašyme nėra susikoncentruota į Gudavičiaus neapykantos fenomeną? T.y. iš konteksto išrankioti neapykantos turintys sakiniai ir nuotrupos?

Gudavičius gal indoktrinuotas, bet ar galėjo sovietiniai istorikai būti kitokie?

2009-07-22 16:44:00  

Blogger Tomas Baranauskas rašė...

Iš tikrųjų tas fenomenas čia pasirinktas, nes jis labai krenta į akis skaitant knygą. Galima būtų nagrinėti ją ir kitais aspektais, bet tas nagrinėjimas labai išsiplėstų, o ir didelės prasmės nėra: knyga anaiptol nėra mokslinė, todėl būtų beprasmiška nagrinėti kiekvieną nusišnekėjimą istorijos mokslo požiūriu.

Antai, apie feodalinį gyvenimo būdą: „Feodalinis gyvenimo būdas taip pat buvo labai nelengvas ir bajorams. Juk šie žmonės gyveno nuolatinėje įtampoje, priversti kas dieną rizikuoti ir kovoti dėl išgyvenimo: arba tu nudobsi savo artimą, arba nudobs tave“ (p. 44).
Arba apie neolito revoliucijos esmę: „žmonės išmoko sukaupti šiek tiek maisto atsargų ir tą pačią dieną nebesuvalgydavo viso sunkiai užauginto, surinkto, sumedžioto maisto“ (p. 25). Manau, šį tą žinančiam net nereikia komentaro.

2009-07-22 18:59:00  

Anonymous Anonimiškas rašė...

>2009-07-19 20.53.00> del to kad - kaip sauksi, taip ir atsilieps

2009-08-01 00:44:00  

Anonymous Anonimiškas rašė...

Taip, ta "tylioji rezistencija" šiais laikais madinga- nei reikia įrodymų, nei kas varginsis paneigti.
Kai paklausai, aplinkui visi buvo tylūs rezistentai.

2009-08-02 00:27:00  

Blogger Saulius rašė...

Koks būdingas jaunajam T. Baranauskui straipsnis (o skaičiau ne vieną ir ne du)! Žinoma, jaunimui reikia abejoti autoritetais, bet Tomo abejonės neretai tampa tiesiog chamiškumu ir savosios puikybės demonstravimu. Gudavičius, Nikžentaitis, Bumblauskas... tai tik trys pagrindiniai mokslininkai, į kuriuos Tomas kartais tiesiog valosi kojas, beje, nesulaukdamas panašios atsakomosios reakcijos. Matyt, tai lemia skirtingas kultūringo bendravimo supratimas.
Gaila, kad perspektyviam mokslininkui Dievas pašykštėjo takto ir mokėjimo išsakyti savo nuomonę nežeminant oponento. Kaltas sunkus charakteris? Taip, jo nepasirinksi, bet brandus žmogus turėtų suvokti savo ydas ir jas tramdyti. Todėl palinkėsiu santūrumo ir daugiau savikritikos. Jos Jums trūksta.

2009-09-09 22:10:00  

Blogger Tomas Baranauskas rašė...

Sakykite, gerbiamas Sauliau, o šį savo anoniminį komentarą kokiam žanrui priskirtumėt? Jūs turbūt savo pavyzdžiu demonstruojate siektiną kultūros lygį?

2009-09-10 11:09:00  

Blogger Saulius rašė...

Supykote? Nereikia pykti. Labai vertinu Jūsų aktyvią veiklą ir ypač šią svetainę (E.Gudavičius tokios nesukurtų :). Tačiau pasirinkdamas savo kritikos toną ir objektus kartais klystate. Na, kuo užkliuvo toji 80-mečio mokslininko knyga, kuri, kaip suprantu, nėra mokslinis veikalas, o viso labo publicistika? Kodėl Jūs, istorijos profesionalas, turėtumėte viešai komentuoti, ką manote apie tai, ko kolega Gudavičius nekenčia ar ką myli? Negi Jums tikrai svarbu pasišaipyti iš seno žmogaus jaunystės prisiminimų (gal kiek ir pagražintų, bet tokių metų sulaukus tai suprantama silpnybė)? Ar ne geriau būtų sau pačiam nusišypsoti ir nutylėti? Juk ne apie dar vieną Mindaugo karūnavimo datą jis rašo.
Susidaro įspūdis, kad Jūs pasinaudojote savo svetaine išlieti kažkokias skaitytojams nežinomas asmenines nuoskaudas. Gal kažkada Gudavičius Jus įžeidė? Tai atleiskite jam, užuot viešai keršijęs.
O aš atsiprašau Jūsų, jeigu savo ankstesnėje žinutėje buvau pernelyg aštrus.

2009-09-10 19:04:00  

Blogger Tomas Baranauskas rašė...

Neturiu dėl ko labai pykti. Kai parašau į Delfi, tai ten būna šimtai anoniminių komentarų - jei dėl visų pykčiau, seniai būčiau sprogęs iš pykčio arba nieko neberašyčiau. Tiesiog jūs patarėte man būti savikritiškam, o pats tuo patarimu nepasinaudojote, nes, kaip ten bebūtų, mano kritikos tonas buvo švelnesnis, negu jūsų komentaro. Nusišypsoti ir nutylėti, žinoma, galima, ir labai dažnai taip darau, nes neužtektų jėgų apie viską, kas užkliūva, parašyti, bet vien tik tylėti man nesinori. Beje, jūs truputi klystate dėl šio "veikalo" pobūdžio - oficialiai tai ne publicistika, o "mokslo šaltinio publikacija", kaip jau rašiau.

2009-09-10 19:48:00  

Anonymous Mantas rašė...

Ponas Tomas išvardino visą eilę pono Edvardo neapykantų, tačiau nelabai suprantu kodėl tai būtinai turi būti blogai? Pavyzdžiui nekesti jam primestos svetimų žmonių pavardės? Arba nekesti feodalizmo? Arba tai kad jis nekentė istorijos iki kol jam sukako 12 ar 14 metukų. Aš pvz irgi berods 7 klasėj budamas nekenčiau bųtent to dalyko kurio specialybę paskui Universitete baigiau.
O tas faktas kad ponas Edvardas neturi nei vieno darbo kuriuo yra patenkintas manau rodo jo ypatingą kruopštumą ir rimtą požiūrį į darbą.
Profesorius nekentė studentavimo metu matematikos. Tačiau ponas Tomai negi Jūs mokykloje ar Universitete neturėjote nei vieno dalyko kurio nekentėte? Aš turėjau tokių tiek mokykloje tiek Universitete ir manau dauguma žmonių taip pat. Toks yra gyvenimas su meilėm ir neapykantom, už tai ir knyga yra apie vieno žmogaus gyvenimą.
Jūs atrinkote iš knygos tas vietas kur ponas profesorius kalba apie neapykantas tačiau knygoje kiek pamenu yra ir nemažai teigiamų emocijų, juk labai natūralu kad yra ir neigiamų, tad keista kodėl Jūs ponas Tomai taip uoliai surašėte visas neigiamybes lyg tai būtų kas labai blogo.
Tikrai man neįtikimas atrodo teiginys, kad ponas profesorius nekenčia Lietuvos. Daug kas iš mūsų nekenčiame juk dabartinės sistemos ir taisyklių visuomenėje, kaip korupcija tarkime ar valdininkų savivalė bet tai nebūtinai reikš kad nekenčiame Lietuvos.
Kaip tik vakar per LTV žiūrėjau sena kartojamą Būtovės slėpinių laidą, kur kalbėjo du šaunūs istorikai apie Liublino Uniją. Ten man pasirodė kad ponas profesorius kaip tik su meile kalbėjo apie Lietuvą kai pastaroji buvo šioje krizėje.
Kita vertus ar gali būti taip kad Lietuvos istorikas nekestu savo tėvynės?

Paimkime štai žodinį viešu tapusį „karą“ tarp pono filosofijos profesoriaus A. Šliogerio ir panelės filosofės Nidos Vasiliauskaitės. Pastaroji vis stengiasi savop straispsniais įkibti ponui filosofui į atlapus ir pastebėjau kad ji kaip tai be rimtu argumentų tai dažnai padaro arba tiesiog išimdama pono filosofo sakinius iš konteksto ir interpretuodama kaip tik ji užsimano. Kol galiausiai štai visai neseniai paaiškėjo kad ponas profesorius šios marijampolietės panelės disertacijos gynimo metu vadovavo komisijai ir disertaciją įvertino neigiamai. Tai štai dabar šio „karo“ šaknis yra aiški.
Taigi paskutinis klausimas yra ar nebus kas tai panašaus nutikę pono Tomo , pono profesoriaus Edvardo ir kito pono profesoriaus Alfredo susikirtusiuose gyvenimo takeliuose ir vingiuose....

2009-11-23 17:16:00  

Anonymous Meta rašė...

2 Mantas: Baranausko puslapyje yra skyrelis http://viduramziu.istorija.net/nuomones.htm, kuris neblogai nusviecia sios "recenzijos" pamatus. Del Branausko magistrinio darbo "Lietuvos valstybes istakos" pries keleta metu kilo konfliktas. Garsiausi Lietuvos istorikai Baranausko darba pavadino nemokslisku ir todel net nesvarstytinu. Tarp ju buvo Nikzentaitis ir Gudavicius.

2009-12-03 17:06:00  

Blogger Tomas Baranauskas rašė...

Mantui: yra įvairių dalykų, kurių nemėgau ir nemėgstu, bet vargiai apie juos pasakyčiau "nekenčiu visa savo esybe".
Meta: Mano knyga sulaukė gana daug recenzijų - ir teigiamų, ir neigiamų. Džiaugiuosi tokiu dėmesiu mano knygai nepriklausomai nuo to, kaip kas ją vertino, todėl jas ir sudėjau į savo tinklapį. Šiuo atveju rašau visai ne apie tai.

2009-12-04 01:04:00  

Anonymous Anonimiškas rašė...

Profesorius Šliogeris (panevėžietis, beje; jei jau prie Vasiliauskaitės pavardės šiame kontekste būtina kažkodėl pridėti nuorodą į jos gimtajį miestą, tai gal ir prie profesoriaus pridėkime? Nors nesupratau, kaip tokia nuoroda siejasi su čia svarstoma tema) NV disertaciją ivertino TEIGIAMAI (nepatiko ji jam - vieninteliam is komisijos narių - tas tiesa, bet įvertino teigiamai, tai fiksuota posėdžio protokole, tad prašome čia neskleisti dezinformacijos). O net jei būtų įvertinęs neigiamai, tai ar iš to sektų, kad ji visą likusį gyvenimą apie Profesorioų turi kalbėti tik gerai arba nieko, kad nebūtų viskas suvesta į primityvų "kerštą"? Juokinga.

2009-12-07 18:49:00  

Anonymous Anonimiškas rašė...

Palaikau Sauliaus ir Manto nuomonę - ši "recenzija" mažų mažiausiai keista. T. ir I. Baranauskai pagyvina istorijos peizažą, parašydami įdomių straipsnių, bet Tomo rašiniuose dažnai pasigendu elementaraus takto. Kas tai - aukos sindromas? Noras būti amžinu kankiniu? Psichologai tai vadina nebrandaus asmens žaidimu "įspirk man".

2009-12-25 18:20:00  

Blogger Tomas Baranauskas rašė...

(Paskutiniam anonimui) O aptariama knyga jums keista nepasirodė?

2009-12-26 13:46:00  

Anonymous aivas rašė...

Tomai,
Tai, ka čia ištraukes iš konteksto parašėte, yra visiškas marazmas. Jeigu turite bent kiek padorumo ir sveiko proto, Jums turetu būti dėl to būti gėda. Jis parodo, kad nežinote šiuolaikinių istorijos šaltinių sampratų, ideologinius ir kt. skirtumus, kaip ir dalis kitų istorikų, paverčiate asmenine neapykanta. Reikėtų būti aukščiau viso šito
Aivas

2011-11-30 14:02:00  

Blogger Tomas Baranauskas rašė...

Kiekviena citata, kadangi ji nėra savo origianalioje vietoje knygoje, gali būti apkaltinta ištraukimu iš konteksto. Ypač kai tas kontekstas - neigiama mano nuomonė, o knygos kontekstas - apologetinio stiliaus klausinėjimas. Tai šia prasme taip, kontekstą aš pakeičiau. Tik nemanau, kad jei interviu autoriaus tonas pamaldus, tai apie tą interviu ir galima rašyti tik pamaldžiai, idant nesikeistų kontekstas.

2011-11-30 15:46:00  

Anonymous Anonimiškas rašė...

atsi*sk nuo žmogaus, kuris istorijoje gaudosi daug geriau

2012-07-23 12:07:00  

Anonymous Anonimiškas rašė...

Nebuvo ir nebus geresniu istoriku uz Gudaviciu Lietuvoje.

2013-02-22 16:56:00  

Blogger LLLLLLLLLL rašė...

gudaviciu sukritikavo, cha, che, aciprasau

2014-02-12 14:35:00  

Anonymous Dziugas rašė...

Primena Jean-Paul Marat ir Antoine Lavoisier istorija. Kazkada Lavoisier pavadino tusciu Marato pseudomokslini darba. Prancuzijos revoliucijos metu Maratas vis dar degdamas kerstu melagingai apskunde mokslininka ir tam buvo nukirsta galva. Aciu Dievui gyvename ramesniais laikais, nes sitam menkystelei (tomui baranauskui) irgi turbut uztektu neapykantos. Slykstu.

2014-11-25 00:19:00  

Anonymous Anonimiškas rašė...

Puikus destytojas, eruditas, niekur nesikises, neieskojes jokios garbes ar titulu, mylejes tik istorija ir tebemylintis ja... Jokie Baranauskeliai , Svedai ar "istorikai" Vareikiai (Klaipedos destytojas) jam niekada neprilygs, del to ir bando kaip kokios varnos is paskos rinkti didziojo destytojo - Edvardo Gudavičiaus - garbes trupinius ir is tu trupinleiu patys daryti sau karjera... vargseliai... Trupiniu rinkejai ir istorijos buksuotojai...

2015-04-03 20:09:00  

Rašyti komentarą

Užsisakykite Rašyti komentarus [Atom]

<< Pradinis puslapis

 
Lietuvos.istorija.net
Lituanistica
Lietuviai ir lietuvių kalba LDK laikais *
Литовцы и литовский язык во времена ВКЛ

KLEINLITAUEN
Ein Provinz im Ostpreußen
Lietuvos istorijos kalendorius
Svarbiausi kiekvienos dienos Lietuvos istorijos įvykiai
Publicistika
Istorinė publicistika Interneto portaluose
Politika
Iš dabarties istorijos

Literatūra
Kūryba istorine tema
Alkas.lt - Naujienos
Voruta.lt - Naujienos